Ką longevity iš tikrųjų pakeitė mano požiūryje į aparatologiją?

Prisipažinsiu, kai prieš maždaug septynerius metus pirmą kartą pradėjau dažniau girdėti žodį longevity, jis man atrodė kaip dar vienas gražus rinkodaros terminas. Kažkas tarp "anti-age", "well-aging", "skin health" ir kitų sąvokų, kurios kas kelerius metus pakeičia viena kitą.

Ir šiandien tas žodis skamba visur: produktuose, papilduose, konferencijose, mokymuose, socialiniuose tinkluose. Ir jau turbūt mes prie jo taip pripratome, kad net nebesusimąstome, ką jis iš tikrųjų reiškia.

Praėjusią savaitę dalyvavau mokslinėje longevity konferencijoje, kurioje klausiausi mokslininkų, gydytojų ir tyrėjų pranešimų apie senescentines ląsteles, mitochondrijų funkciją, metabolinius pokyčius ir procesus, kurie vyksta organizme gerokai anksčiau, nei juos pamatome veidrodyje.

Visą laiką galvoje sukosi viena(gal ir visas jų avilys buvo) mintis. Mes grožio srityje labai dažnai kalbame ir veikiame pasekmes, nes matome suglebusią odą, raukšles, pigmentaciją, lėtesnį atsistatymą, o organizmas visus šiuos signalus pradeda siųsti gerokai anksčiau. Dar tada, kai žmogus atrodo visiškai "gerai", dar tada, kai problema nėra akivaizdi ar iš vis matoma. Būtent tai man buvo viena stipriausių konferencijos minčių. Didžiausi pokyčiai organizme dažnai prasideda tada, kai mes jų dar nematome. Tai galioja smegenims, medžiagų apykaitai ir odai. Ir todėl mane vis mažiau domina klausimas: "Kaip greitai galime kažką pataisyti?" ir vis labiau domina kitas: "Kaip kuo ilgiau išsaugoti tai, kas dar funkcionuoja?"

Konferencijoje daug kalbėta ir apie senescentines ląsteles. Paprastai tariant, tai ląstelės, kurios nebeatlieka savo funkcijos taip, kaip turėtų, tačiau niekur nedingsta. Jos lieka audiniuose, keičia aplinką aplink save, prisideda prie uždegiminių procesų. Klausantis šių pranešimų vis galvojau apie grožio specialisto kasdienį darbą. Kuriame dažnai kalbame apie technologijas taip, lyg jos veiktų vakuume, kažkokiose idealiose sąlygose, kurios pas visus vienodos. Tačiau realybėje juk dirbame su žmonėmis, kurie skiriasi savo gyvenimo būdu, miego kokybe, streso lygiu, bendra sveikata, biologiniu amžiumi ir audiniais, kurie šiandien yra tokios būklės, kokios yra. Ir todėl ta pati technologija vienam žmogui gali tapti puikiu sprendimu, o kitam duoti gerokai mažesnį efektą, nei buvo tikėtasi.

Konferencijoje klausantis apie mitofagiją man kilo ir kita mintis. Organizmas labai retai sprendžia problemas vienu veiksmu. Jis palaiko, šalina, atsistato ir tik tada kuria naują. Galbūt todėl ir technologijų poveikį reikėtų vertinti ne tik pagal jų gebėjimą kuo intensyviau stimuliuoti, bet ir pagal tai, kokiame etape bei kokiomis sąlygomis ta stimuliacija taikoma. Ir todėl ne visada pirmas žingsnis turi būti ta pati stimuliacija visiems! Kartais audiniui reikia aktyvinimo, o kartais palaikymo, funkcijų atkūrimo ir būtent čia prasideda technologijos pasirinkimo ir tikslumo svarba.

Tai ir yra tikroji longevity sąvokos prasmė mano akimis. Ne vienodai agresyviai kovoti su pasekmėmis. Pirmiausia kuo ilgiau išsaugoti funkciją kol pasekmių dar nėra.

Po šios konferencijos dar kartą įsitikinau, kad technologijų vertė slypi ne jų pažaduose, o gebėjime atsakyti į konkretų fiziologinį procesą tinkamu metu ir tinkamomis sąlygomis. Todėl analizuojant ir rekomenduojant aparatus man svarbiau suprasti, kokią vietą jis užims žmogaus audinių pokyčių grandinėje. Nes geriausi rezultatai atsiranda tada, kai technologija, audinio būklė ir specialisto sprendimas veikia viena kryptimi.

Juk galų gale sveika, atspari ir gyvybinga oda nėra tik estetinis rezultatas. Tai ir sveikos odos gebėjimo tinkamai funkcionuoti rezultatas ir grožis bei jauna išvaizda yra to pasekmė.

Vita S.